25/06/2016

Apie valdžios reakciją į protestą prieš naują Darbo kodeksą: Karolio Klimkos komentaras

by Locomotive.press

Dalinamės Karolio Klimkos komentaru apie A. Butkevičiaus ir L. Graužinienės reakciją į protestą prieš naują Darbo kodeksą, paskelbtu jo bloge:

Sinchroninė degradacija: apie Butkevičiaus ir Graužinienės duetą

                                                         Aut. Karolis Klimka

Per Europą ritasi naujų darbo kodeksų banga. Kodėl skirtingose vietose vienu metu, kone sinchroniškai priimami tokie panašūs darbo kodeksai ir socialiniai modeliai — intriguojantis, bet kartu banalus klausimas. Visur kyšo keleto tų pačių „konsultuojančių“ institucijų ausys.

Bet šį kartą pažvelkime į valstybės vadovų Butkevičiaus ir Graužinienės susidainavimą protesto klausimu. Reaguodamos į sėdimąjį-gulimąjį studentų protestą prieš naująjį Darbo kodeksą, abi valdžios galvos išstenėjo po juokelį, ir abu išėjo kažkokie panašūs.

Nei Graužinienė, ne juo labiau Butkevičius niekada nepasižymėjo humoro jausmu. Bet šį kartą norime paklausti, ką jų sinchroninis nusiprunkštimas piliečių adresu sako apie jų požiūrį į pilietinę visuomenę ir kokias baimes dėl ateities išreiškia.

Paklaustas, ar nenorėtų išvaikyti protestuotojų, užėmusių vyriausybės namų prieigas, Butkevičius leptelėjo: „tegu ilsisi“. Graužinienė įkvėptai plepėjo: „Jie jauni, jiems ant kieto pagrindo pagulėti sveika. … neaišku, ko jie ten guli. Tiesiog kažkas paprašė [, tai] ir atvažiavo. Bet jaunystė yra tas žavesys, kai galima net ir ant kieto pagrindo pagulėti.“

Butkevičiaus komentaras nėra atsitiktinis. Jis interpretuoja protestą kaip darbo pertrauką, taigi vertina protestą kaip tinginiavimą, neproduktyvų laiko eikvojimą.

Kartu taip išreiškiama mintis, kad piliečiai, kaip valdiniai, yra pavargę (aišku, nuo darbo — išsekinti krūvių). O tai reiškia — nepavojingi: „ilsisi“, vadinasi, tiek išsekę, kad negali pakilti ar sukilti, netgi negali „atsistoti ant kojų“, pastovėti (už save), stoti (į kovą).

Sakydamas „tegu“ (ilsisi), viršininkas Butkevičius išreiškia politinės klasės svają apie „nulinę“ pilietinę visuomenę, kuri negali pakilti ir sukilti.

Tuo pačiu leptelėjimu vyriausiasis socdemas išreiškia politinės valdančiosios klasės nerimą, kad pilietinė (ypač socialinė ekonominė) sąmonė gali nubusti: maždaug „Ne, ne, geriau tegu ilsisi — tegu ilsisi ramybėje!“ Geras pilietis — miręs pilietis. Taip išreiškiama politinės klasės erotinė fantazija apie amžinu miegu užmigusią pilietinę sąmonę ir visuomenę — fantazmas apie galutinę demokratijos mirtį. Bet kartu — ir nerimas dėl galimo seniai palaidotos demokratijos prisikėlimo.

Graužinienės lyrika papildo Butkevičiaus svajones keletu svarbių akcentų.

Loretai rūpi „jaunystės“ problematika. „Jie jauni“: čia Seimo viršininkė užkoduotai kalba apie lietuviškos demokratijos gležnumą (vos pora dešimtmečių). Ji transliuoja kleptokratų klasės („Darbo partija“) požiūrį į gyventojus: parklupdyti ir priremti prie „kieto pagrindo“ (socialinis dugnas, grabo lenta, kalėjimo grindys), gyventojai privalo būti neišsivystę ir infantilūs („jauni ir žavūs“).

„Ant kieto pagrindo gulėti sveika“: baimė atsidurti dugne, grabe arba kalėjime verčia „sveikai“ žiūrėti į valdžią, (san)tvarką ir save — nurimti, nesimuistyti, būti negyva mase, iš kurios spaudžiamas pelnas.

Tačiau, kaip ir Butkevičiaus sraute, Seimo lyderės nuošnekoje pasigirsta nerimo gaidelių: „neaišku, ko jie ten guli. Tiesiog kažkas paprašė [, tai] ir atvažiavo.“ Čia Seimo veidas Graužinienė išsako kleptokratų kartelio nerimą, kad neaišku ko galima tikėtis iš tos prie dugno prispaustos masės: „ko jie ten guli“.

Vyriausioji Seimo atstovė išreiškia politinės klasės baimę, kad dugne užspausta masė gali būti (ir yra) mobili, judri — gali virsti sąjūdžiu, kuris neprašo leidimo, t. y. apeina kontrolę.

„Kažkas paprašė“: panašiai kaip Butkevičius, čia Graužinienė alegoriškai kalba apie save ir savo aplinką. Maždaug: „mes viso šito neprašėme: tai ne mūsų iniciatyva, KAŽKAS atsitiko, kažkas vyksta ne pagal mūsų (klasės) scenarijų ir įsakymus. Dar kažkas be mūsų lemia procesus. Ko jie čia „guli“?“

Žinoma, abiejų politinių personažų juokelius galima aiškinti ir kaip jų nerimo dėl savo politinės ateities išraišką. Naujuoju Darbo kodeksu sutrumpinamos atostogos darbuotojams, bet ne Seimo nariams ir valdininkams — sau jie pasilieka visas privilegijas. O jeigu neperrinks? Rinkėjai gali kiekvieną Seimo narį pasiųsti „pailsėti“ į rinkos džiungles. Ir Graužinienė, ir Butkevičius, aišku, tikisi, kad taip niekada nenutiks, miręs rinkėjas neprisikels.

Šalies lyderių Butkevičiaus ir Graužinienės juokavimas ir nerimavimas sinchronu reprezentuoja sutelktas elito pastangas iki rinkimų grąžinti seną skolą tarptautiniams rėmėjams ir prižiūrėtojams: „liberalizuoti“ darbo rinką, piginti darbo jėgą ir šalinti socialines kliūtis, trukdančias verslui.

Šis duetas demonstruoja šalies politinės klasės ambiciją būti globalaus neoliberaliojo judėjimo dalimi. Jiedu įkūnija kleptokratinio cinizmo ir oligarchinio sadizmo susiliejimą laisvos degradacijos ir regreso procese.

Print Friendly

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *